Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje tęsdamas katechezę apie krikščioniškąją viltį, šį kartą popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kas priešinasi vilčiai, kas jai kenkia. „Taip pat ir viltis, kaip kiekvienas geras dalykas šiame pasaulyje, turi priešų“, sakė Pranciškus.
Popiežius priminė antikos graikų mitą apie Pandoros skrynią. Visi atsimena pagrindinę mito dalį - atidarius skrynią iš jos išsiveržė visos pasaulio negandos, tačiau dažniausiai lieka nepastebėta užuomina mito pabaigoje, kad iš skrynios galiausiai išniro ir priešnuodis visam blogiui – Elpis – vilties įsikūnijimas. Popiežius paminėjo ir mums artimesniais laikais gyvenusio prancūzų poeto Charles‘io Péguy eiles apie viltį. Pagaliau ir kasdieniniame gyvenime, šnekamojoje kalboje, dažnai girdime posakį, kad viltis miršta paskutinė, kad kol esame gyvi, mus lydi viltis. Gal tik, pasak popiežiaus, reikėtų patikslinti, kad ne viltis yra gyva kol mes esame gyvi, bet mes esame gyvi vilties dėka, viltis mus saugo ir gina, jos dėka mes augame. Jei ne viltis, sakė Pranciškus, žmonės nebūtų išėję iš urvų, nebūtų palikę pėdsako žmonijos istorijoje. Viltis tai pati giliausia Dievo įspausta žymė žmogaus širdyje. Vilties skatinamas žmogus ryžtasi palikti namus, savo žemę, kartais ir artimuosius – kaip migrantų atveju – ir ieško geresnio ir oresnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Viltis taip pat įkvepia ir tuos, kurie priima ieškančiuosius geresnio gyvenimo, viltis įkvepia troškimą susitikti, susipažinti, kalbėtis.
Tačiau, - tęsė popiežius Pranciškus, - vilties dorybė svetima tiems, kas yra prisikimšę skrandį. Viltis visada artimesnė vargšams. Šia prasme galime sakyti, kad tai jie, vargšai ir išmaldos prašytojai yra pagrindiniai istorijos veikėjai. Norėdamas ateiti į pasaulį Dievas juos pasikvietė į pagalbą: Juozapą ir Mariją, Betliejaus piemenis. Pirmųjų Kalėdų naktį pasaulis miegojo su savo nepajudinamais įsitikinimais, o nuolankieji, niekieno nematomi ruošė gerumo revoliuciją. Jie nieko neturėjo, vos pasiekė pragyvenimui reikalinga minimumą, bet jie turėjo brangiausią pasaulio turtą – permainų troškimą.
Iš tiesų, - sakė Pranciškus, - kartais visko turėjimas yra didžiausia nelaimė. Įsivaizduokime jauną žmogų, kuriam nebuvo įdiegta laukimo ir kantrybės dorybė, kuriam nereikėjo dėl nieko stengtis, kuris būdamas dvidešimties metų jau yra viską pasiekęs ir mano viską žinąs: jis juk pasmerktas didžiausiai nelaimei – jis nieko netrokšta. Didžiausia bausmė – užtrenkti duris troškimams, svajonėms. Jis dar yra jaunas, o jo širdyje jau ruduo.
Tuščia siela yra didžiausia kliūtis vilčiai. Visiems gresia toks pavojus. Taip pat ir mūsų krikščioniškajame kelyje tyko tokia pagunda. Popiežius paminėjo pirmųjų amžių vienuolius, kurie šią pagunda vadino „vidudienio demonu“. Ši pagunda gali mus ištikti kai mažiausiai jos tikimės. Staiga viskas pasidaro monotoniška ir nuobodu, ima atrodyti, kad neverta dėl nieko stengtis. Bažnyčios tėvai šią būsena vadino tingumo nuodėme, kuris išsiurbia gyvybę ir palieka tuščią kiautą.
Kai tokia būsena ištinka, krikščionis negali pasiduoti, turi kovoti. Dievas mus sukūrė, kad džiugtumės ir būtume laimingi, o ne kad mus graužtų melancholiškos mintys. Turime saugoti savo širdis, neįsileisti nelaimingumo pagundos. Jei jaučiame, kad mūsų jėgos menkos, kad nesugebėsime laimėti kovos su neviltimi, tuomet šaukimės Jėzaus pagalbos. Kartokime tą paprastą maldą, kurios mus moko Evangelija ir kuri yra tapusi daugelio krikščioniškų madingumo tradicijų pagrindine malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“
Broliai ir seserys, kovodami su neviltimi nesame vieni, sakė Šventasis Tėvas, baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę. Jei Jėzus nugalėjo pasaulį, jis ir mumyse nugalės viską, kas priešinasi gėriui. Jei Dievas su mumis, niekas iš mūsų neatims to dorybės, be kurios neįmanoma gyventi. Niekas iš mūsų neatims vilties. (Vatikano radijas)
